Kalbant apie rašytinę kalbą, terminai „abėcėlė“ ir „raidė“ yra dvi esminės idėjos, kurios dažnai vartojamos pakaitomis. Šiame straipsnyje atidžiau pažvelgsime į abėcėlės ir raidės skirtumus.
Abėcėlė:
Abėcėlė yra raidžių arba simbolių rinkinys, naudojamas pagrindiniams kalbos garsams išreikšti raštu. Naudojant simbolių, simbolizuojančių garsus, žodžius ir idėjas, rinkinį, tai yra tam tikras rašymas, leidžiantis bendrauti. Abėcėlės idėja turi ilgą istoriją, o pirmasis abėcėlės raštas gali būti aptiktas maždaug 2000 m. pr. Kr. dokumentuose.
Kalbos garsai dažnai žymimi abėcėle, kurią paprastai sudaro fiksuotų raidžių rinkinys. Pavyzdžiui, anglų kalbos abėcėlė turi 26 raides nuo A iki Z. Kiekviena abėcėlės raidė turi unikalų pavadinimą ir garsą, o jos vieta abėcėlėje yra apibrėžta ir pastovi. Tai leidžia bendrauti raštu, leidžiant raidžių deriniams sukurti žodžius ir frazes.
sąrašas surūšiuotas java
Laiškas:
Raidė yra vienas ženklas arba simbolis iš abėcėlės tam tikram garsui ar fonemai. Kiekviena raidė reiškia tam tikrą garsą arba garsų rinkinį ir turi savo skirtingą formą ar formą. Pavyzdžiui, anglų kalboje raidė A reiškia „ah“, o raidė B reiškia „buh“. Kiekviena raidė yra pagrindinis žodžių ir frazių elementas rašytinėje korespondencijoje.
10 galia iš 6
Raidės yra tik viena abėcėlės dalis, net jei abėcėlę sudaro daug skirtingų raidžių. Abėcėlė tvarko ir standartizuoja kalbos raides, o raidės žymi skirtingus garsus ir garsų derinius. Kitaip tariant, abėcėlė siūlo instrukcijų ir taisyklių rinkinį, kaip išdėstyti raides, kad būtų sukurti žodžiai ir sakiniai.
Remiantis aukščiau pateikta informacija, kai kurie pagrindiniai abėcėlės ir raidžių skirtumai yra šie:
| Abėcėlė | Laiškas |
|---|---|
| Abėcėlė yra raidžių rinkinys, naudojamas kalbai sukurti. | Raidė yra parašytas arba atspausdintas simbolis, žymintis garsą ar žodį |
| Jame yra nustatytas raidžių skaičius. | Kalba gali turėti begalinį skaičių raidžių. |
| Abėcėlės raidės yra sutartinės ir turi fiksuotą tvarką. | Jis gali būti parašytas įvairiais stiliais ir formomis. |
| Jis naudojamas tik rašymui. | Jis taip pat gali būti naudojamas bendravimui ir asmeniniam susirašinėjimui. |
| Jis naudojamas visose rašymo sistemose. | Jis daugiausia naudojamas lotyniškais rašmenimis. |
| Ji mokoma kaip pagrindinė kalbos mokymo dalis. | Mokymasis rašyti raides dažnai įtraukiamas į ankstyvąjį ugdymą. |
| Raidžių seka abėcėlėje yra labai svarbi rūšiuojant pagal abėcėlę. | Raidžių seka žodyje turi įtakos jo reikšmei. |
| Simbolių skaičius abėcėlėje yra fiksuotas. | Raidžių skaičius kalboje gali keistis laikui bėgant ir atsižvelgiant į regioninius skirtumus. |
| Abėcėlės raidėms paprastai priskiriamas fiksuotas garsas arba fonema. | Žodžio raidžių tarimas gali keistis priklausomai nuo konteksto ir kitų kintamųjų. |
| Tai yra pagrindinis kalbos komponentas. | Tai pagrindinė rašymo ir bendravimo dalis. |
| Jis naudojamas žodžiams ir sakiniams kurti. | Jis gali būti naudojamas kuriant akronimus ir santrumpas. |
| Abėcėlės raidės paprastai naudojamos nustatyta tvarka. | Atskiros raidės gali būti naudojamos bet kokia seka, norint sukurti skirtingus žodžius ir frazes. |
| Paprastai jis naudojamas nuosekliu formatu. | Atskiros raidės gali būti rašomos įvairiai ir su įvairiais papuošimais. |
| Jis naudojamas rašyti tam tikra kalba. | Juo galima rašyti keliomis kalbomis. |
Išvada
Apibendrinant, raidė yra vienas simbolis, naudojamas garsui arba garsų deriniui rašytinėje kalboje pavaizduoti. Priešingai, abėcėlė yra visas standartizuotų simbolių rinkinys, išdėstytas tam tikra seka ir naudojamas žodžiams bei sakiniams formuoti. Pagrindiniai kalbos vienetai yra raidės, o abėcėlė suteikia rašytiniam bendravimui reikalingą struktūrą.